Vilniaus meras, Lietuvos premjeras ir Respublikos Prezidentas yra trys aukščiausio kalibro pareigybės. Tai labiausiai matomi politikai, atsiskaitantys didžiausiam kiekiui rinkėjų, sprendžiantys sudėtingiausius klausimus. Sakyčiau sunkiausiai dirbantys, bet priklauso nuo žmogaus.
Paksas šią naštą tempė 5 kartus. Joks kitas politikas nėra surinkęs tokių pareigų į vieną kūną.
Galima Vilniaus merą atmesti kaip ne tokį reikšmingą, ypač ankstesnėje Lietuvoje, kai pro sostinę praeidavo mažiau litų, vis tiek Paksas lieka Olimpe. Be Pakso, premjeru dukart buvo Vagnorius ir Kubilius. Paksui prilygsta tik Algirdas Brazauskas, kuris dukart premjeravo, kartą prezidentavo.
Prezidentas Rolandas Paksas buvo:
Vilniaus meras nuo 1997 m. balandžio iki 1999 m. gegužės.
Premjeras nuo 1999 m. birželio iki 1999 m. spalio.
Vilniaus meras vėl 2000 m. balandžio iki 2000 m. spalio.
Premjeras vėl nuo 2000 m. spalio iki 2001 m. birželio.
Prezidentas nuo 2003 m. vasario iki 2004 m. balandžio.
Va kur bėda. Sudėjus viską, Rolandas Paksas Olimpe praleido apie 40 mėnesių — vos 3 metus su centais. Net viena prezidentinė kadencija nesusideda.
Todėl Pakso palikimas yra vaiduokliškas. Jis nesukūrė institucijų, neprastūmė reikšmingų reformų, neturime Pakso doktrinos. Likę tik blausūs prisiminimai: triukšmo, judesio, emocijos ir įspūdžio. Uraganas Paksas užklupo, skersai sunešiojo Lietuvą ir išsivedėjo.
Tai, kad Paksas nesugebėjo išsėdėti vienoje kėdėje (dažniausiai savo noru), šį tą apie jį sako. Po “Williams” skandalo jis buvo herojus, metęs premjero postą, nepasirašęs Lietuvai žalingos sutarties. Paksas turėjo visas galimybes pradėti savo erą. Vietoj to pradėjo savo minutę.
1999 m. spalį Paksas atsistatydino iš premjero pareigų, lapkritį paliko konservatorių partiją. 2000 m. spalį laukė nauji Seimo rinkimai, kuriuos konservatoriai buvo užsigarantavę pralošti — po ekonominės krizės ir “Williams” istorijos jų reitingai buvo fosforiniai, nes kimarino jūros dugne su giliavandenėm žuvim.
Reikėjo išnaudoti rinkėjų širdyse atsiradusią nišą.
Antras premjeravimas
Paksas turėjo metus grįžti į valdžią. Tam tikslui reikėjo rasti partiją. Nebuvo sunku — Paksas buvo patraukliausia mergina bare, populiarus ir ideologiškai neutralus. Tiko visiems. Jis pasirinko Lietuvos liberalų sąjungą (LLS), nišinę partiją. 1992 metų Seimo rinkimuose liberalai surinko 2,1% balsų, 1996 metais — 1,86%. Su tiek net padorus alus nesigauna.
Abi pusės viena kitą vertino atsargiai. Kaip atmena liberalų tėtukas Eugenijus Gentvilas: “sutarėme, kad <...> su R. Paksu išimties tvarka į partiją įstos ne daugiau kaip kaip 35 jo bendražygiai. R. Paksas bijojo likti vienas tarp liberalų, mes bijojome, kad atvėrus partijos duris visiems, paskui populiarų R. Paksą ateis gal 10 000 žmonių, neturinčių nieko bendra nei su liberalizmu, nei su politika.” Vienam reikėjo partijos, kitiems populiarumo — eilinė santuoka iš reikalo.
Ant viršaus, Paksą globojo prezidentas Valdas Adamkaus. Abu praėjo “Williams” išbandymą ugnimi ir apdegė antakius. Kai Paksas Adamkui prisistatė savo sužadėtuves su liberalais, Adamkus davė palaiminimą ir, kad nesėdėtų ant pašalpos, Paksą įtaisė specialiuoju konsultantu energetikos klausimais prezidentūroje.
LLS Paksą išrinko partijos pirmininku ir, taip į veną susišovusi dopingo, savivaldybių tarybų rinkimuose laimėjo 166 mandatus. Paksas, vėl Vilniaus meras, galėjo ramiai kimarinti iki Seimo rinkimų rudenį.
Paksas rankom sukirto su Artūru Paulausku, buvusiu prokuroru, irgi jaunu ir viltį nešančiu politiku. Su Adamkaus parama šis darinys pasivadino Naujosios politikos koalicija. Adamkus vylėsi, kad tai bus politinė jėga, atstovausianti centro-dešinės pozicijas. Čia yra pauzė jūsų juokui.
Seimo rinkimuose LLS pirmą kartą peržengė 5% barjerą. Ir dar kaip peržengė — surinko 17%. Laimėtojos buvo trys. Brazausko socialdemokratai, 49 mandatai. Pakso liberalai, 34 mandatai. Paulausko “mes ir liberalai ir socialdemokratai” socialliberalai, 29 mandatai. Vargšai konservatoriai patyrė prognozuotą krachą, bet išliko Seime su 9 mandatais.
Paksas tapo premjeru, vėl. Paulauskas — Seimo Pirmininku. Liberalai gavo 6 ministrų portfelius, kuriuos Paksas išdalino draugeliams, su savim atsivilktais į LLS. Labiausiai liūdėjo socialdemokratai, kurie surinko daugiausiai balsų, bet liko su opozicija rankoj.
Vos valdžia pradėjo darbus, pasigirdo gandai apie jos griūtį. Paulauskas ir Paksas, abu populistai be apčiuopiamų politinių pažiūrų, kirtosi. Oportunistai nepasitikėjo viens kitu ir nerado bendros kalbos. Pakso ministrai greit įsisuko į skandalus, žymiausias kurių — įtartinas ūkio ministro Eugenijaus Maldeikio susitikimas su “Lukoil” atstovais Maskvoje. Paksas šoko į panešiotus batus ir sakė atsistatydins, bet tada atstatydino Maldeikį.
Vyriausybė buvo apibūdinta kaip stagnuojanti. Vietoj darbų vyko intrigos. Paksas su Paulausku nesusikalbėjo, nepasidalino valdžia ir dėmesiu ir puoselėjo priešpriešines prezidentines ambicijas. Žiniasklaida rašė apie balandėlius Paulauską ir Brazauską, slaptus jų susitikimus, burkū burkū. Keista, nes šalies situacija buvo pakankamai gera — ekonomika atsigavinėjo po krizės, tad buvo puikus metas vykdyti seniai reikalingas reformas siekiant narystės NATO ir ES. Buvo visos sąlygos tiesiog dirbti.
Gandų, ginčų ir neveiksnumo sūkury Paksas žengė ikonišką žingsnį — atsistatydino. Kai Pakso kabinetas subliuško, jis atsisakė paremti Gentvilą į premjerus, sužlugdydamas paskutinius liberalų šansus kažkokia forma likti valdžioje. Atėjo socialdemokratai, persivertė valdžia: Brazauskas į premjerus, Paulausko socialliberalai į parankinius, liberalai į opoziciją.
2001 metų spalį Paksas pralaimėjo rinkimus į LLS pirmininkus. Negi vien dėl to, jog lygioj vietoj pridarė dramos, susipyko su visais partijos senbuviais ir prapiso auksinę liberalų progą būt valdžioj? Taip baigėsi Pakso ale-liberalo era. Atėjo, paėmė partiją, ištraukė ją į politinį elitą, paėmė rinkimus, koaliciją, premjeravimą, sudaužė koaliciją, krito iš partijos pirmininkų, išėjo partijos. Daug triukšmo vien dėl gero skambesio: dukart meras, dukart premjeras.
Paksas atskilo nuo liberalų ir 2002 metų kovą įkūrė populistinę liberaldemokratų partiją (būsimą Tvarką ir Teisingumą). Nors partijos simbolis — erelis pakeltais sparnais — atrodė pasiskolintas iš Luftwaffe, tai buvo ne kraštutinės dešinės judėjimas, o paprastutis populistinis projektas, konsolidavęs paksininkus ir tapęs platforma širdžių premjero kampanijai į prezidentus.
Kampanija
Pakso rinkiminis štabas susidėjo iš trijų elementų. Pirmas: ištikimi politiniai bendražygiai kaip štabo vadovė Dalia Kutraitė-Giedraitienė, Eugenijus Maldeikis, Henrikas Žukauskas ar Gintaras Šurkus. Antras: nusamdyti viešųjų ryšių profesionalai, pirmas kurių buvo Aurelijus Katkevičius, raštininkas, žurnalistas, redaktorius, vienas tų intelektualinių milžinų, ant kurio pečių stovi šių dienų Lietuvos rašytojai. Prisijungė pakviestas Maldeikio, savo ilgamečio draugo, ir su tokiu klientu sudegino nemažai tiltų.
Iiiiir Jurijus Borisovas. Didžiausias Pakso kampanijos rėmėjas, buvęs sovietų armijos karininkas, sraigtasparnių remonto gamyklos “Aviabaltika” savininkas, neaiškių ryšių Rusijoje turintis, dažniausiai su apsauginiais vaikščiojantis, lietuviškai nekalbantis, ambicingas ir dėmesio trokštantis, save laikantis genijumi, kuris iš žvilgsnio perpranta žmogų, iš tikro gyvenantis pagal sovietines paniatkes, į kampanijos štabą įsiraunantis su savo pasiūlymais, kurių nieks nenori, bet visi turi klausytis.
Borisovas, tuo metu Rusijos pilietis, prisijungė vasarą, Paksui išrašydamas 1,2 milijono litų paramos. Ne visi štabo žmonės suprato iš kur Borisovas atsirado ir buvo ne itin tuo patenkinti. Kaip po metų Borisovas liudys Konstitucinio Teismo posėdyje, Paksas už paramą pažadėjo jį paskirti prezidento patarėju.
2002 metų kovą, kai dauguma kandidatų dar nebuvo apsisprendę ar sieks posto, Paksas užkūrė prezidentinę kampaniją. Skubėjo ne be reikalo — antrasis Pakso premjeravimas numušė jo reitingus, parodė jį kaip silpną, nuskriaustą ir, baisiausia, sisteminį politiką.
Reikėjo vėl įžiebti post-”Williams” ugnį. Atrealibiltuoti maištininką prieš sistemą, kuris prieš 15 minučių buvo sistemos dalimi. Kuris turėjo šansą išgelbėti Lietuvą ir jo neišnaudojo, tad rinkėjams kilo klausimas — kodėl juo turėtume pasitikėti dabar?
Atsakymas? Kalta sistema. Kaip “Williams” atveju, taip ir dabar, sistema būtų paspringusi nuo premjero, kuris nėjo į purvinus kompromisus Lietuvos gerovės sąskaita — todėl jį išspjovė. Pakso štabas dalino saldainius su užrašu: “Rolandas — kietas riešutėlis”. Ko ne lietuviškasis Bruce’as Willis’as?
Kampanija puoselėjo naratyvą — elitas prieš paprastą žmogų. “Kas bijo Rolando Pakso?” klausė antraštė. Atsakymas, jei neatspėjote — elitas. Kandidatas kilo virš kasdienės politikos, virš sistemos, jis buvo maištininkas, o bet kokia prieš jį nukreipta kritika — sistemininkų bandymas išsaugot vietą prie lovio.
Vienas reklaminis klipas priminė atsistatydinimo žygdarbį: “Mažeikių naftos” gamykla, patenkintų valdininkų nuotraukos, skaičiuojami pinigai, tamsa… po truputį muzika pasikeičia, iš šiurpios, blogį menančios virsta viltinga, o su šviesos blyksniu, triumfališka. Rolandas Paksas tvirtai laiko fakelą dešinėje: “Niekas neturi teisės švaistyti Lietuvos turto. Rolandas Paksas.” Va jums šviesą nešantis lakūnas-Prometėjas.
Katkevičius įvaizdžio strategiją apibūdino legenda virtusia fraze: “Iš vyro su ašara prie akies reikės sukurti vyrą su tvirtu kumščiu.” Kampanijos raktinis žodis tapo “tvarka”. Plakatai sakė: “Tvarka bus.” Šūkis ant reprezentacinių druskos paketėlių: “Tvarka — gyvenimo druska.” Pats Paksas sakė: “Nebijau prisipažinti, kad esu “tvirtos rankos” šalininkas.” Portretas: tvirtas lyderis, paprasto žmogaus gynėjas, stiprus ir ryžtingas gelbėtojas.
Lietuvos gyventojai didžiausiomis problemomis laikė nusikalstamumą, nedarbą, skurdą ir korupciją. Kampanija mielai išnaudojo šias įtampas ir dramatizavo situaciją. Paksas siūlė grąžinti mirties bausmę už nepilnamečių išžaginimą, grupinius nusikaltimus ir narkotikų prekybą, bet nenuoširdžiai, nes tai būtų nesuderinama su Lietuvos tarptautiniais įsipareigojimais. Paksas sakė, kad reiktų daryt kaip JAV ir šunimis tikrinti ar moksleiviai nevartoja narkotikų. Ir, kad visiems būtų rami galva, parašė laišką buvusiam Niujorko merui Rudy Giuliani, kad pamokytų mus kaip reikia žulikus sodint už grotų.
Ši kova prieš nusikalstamumą buvo tik dar vienas kovos prieš sistemą aspektas. Paksas klipe sakė: “Šiandien Lietuva viena labiausiai korumpuotų valstybių pasaulyje. Tegul kiekvienas valdininkas atsako už savo veiksmus.” Užrašas: “Balsuokite už permainas. Tvarka bus.” Paksas klausė, kodėl atsigauna ekonomika, bet paprastas žmogiukas vis dar nesuduria galo su galu? Atsakymas: nusikalstamumas ir korupcija. Iš viršaus žmogų spaudžia valdžiažmogiai, iš apačios lenda nusikaltėliai. Reikia šviesos kario iš šono, kuris prasklaidytų šią tamsą. Tik prezidentas-saulė Paksas gali tvirtomis rankomis ištraukti Lietuvą iš bedugnės. Paulauskas su juodu pavydu žiūrėjo į konkurentą, nes anksčiau jis buvo kovotojas-prieš-nusikalstamumą, kol Paksas nenujojo jo arkliuko.
Tai davė vaisių. Pusantrų metų prieš rinkimus Paksas palei prezidentinius reitingus plūduriavo dešimtuko gale. Po metų, 2002 vasarą, Paksas buvo 4 vietoje. Pakso kampanija pritraukė daugiausiai paramos (neblogos šaibos toje antisistemoje), tad jis galėjo nuolat mirgėti telike ir šypsotis spaudoje. Paksas išleido 2,9 milijono litų agitacijai žiniasklaidoje, lyginant su Adamkaus 2,3 milijono. Pakso reklamos apimtys televizijoje buvo 62,3% didesnės nei Adamkaus, o spaudoje — 374,8%, tad tikėtina, kad Paksas išleido daugiau nei nurodė ataskaitoje. Bet tai nepatenka net į top 15 Pakso skandalų, tad šis faktas nusėdo į stalčiaus galą.
Vienoj rankoj Paksas nešė šviesą, kitoj — saldainį. Kaip geras senovės Romos magistratas, jis publikai siūlė duonos ir žaidimų. Tiksliau druskos paketėlių ir oro akrobatikos.
Paksas nesidrovėjo paminėti, kad yra skraidantis berniukas. Du kartus Sovietų Sąjungos ir daugkartinis Lietuvos akrobatinio skraidymo čempionas, dirbęs lakūnu instruktoriumi, Dariaus ir Girėno aeroklubo viršininku, jis buvo neišvegiamai susietas su padangių drožimu. Paksas gyrėsi, kad net rinkiminės kampanijos įkaršty randa laiko rekreaciniam skrydžiui.
Deja, jau tais laikais niekuo nebegalėjai pasitikėt. Šis atsidavimas aerodromo pilkiesiems keliams tebuvo rinkiminės kampanijos dalis. Pavyzdžiui, kai Paksas rudenį po tiltu praskrido 3 lėktuvų grupėje, spauda rašė apie “skrydį, kuris neturi precedento nei sportinės aviacijos, nei prezidento rinkimų kampanijų istorijoje, ir pretendavo į Gineso rekordų knygą.” Vau netgi į Gineso rekordų knygą? Gaila, kad tai buvo tik rinkiminis triukas ir Paksas neatsidūrė šalia tokių garbių rekordininkų kaip moteris su ilgiausiu muletu ar 5 minutes be perstojo vandenį atpilantis vyras.
Šalia oro akrobatikos štabas rengė koncertus po atviru dangumi, kur pasirodydavo žinomi estrados ir popmuzikos atlikėjai. Paksas po skrydžio tardavo žodį nuo scenos arba pasveikindavo žiūrovus radijo ryšiu iš lėktuvo.
Žymią rinkimų legendos dalį sudarė Pakso kelionės po Lietuvą Borisovo sraigtasparnyje. Oficialus žygio pavadinimas buvo “Išgirsti kiekvieną”, neoficialus — “Liberaldemokratų desantas”. Sraigtasparnis vadinosi: “Skrajojantis Rolandas” — kalambūras, kurį nori nenori reikia bent gerbti. Rugpjūtį Paksas pradėjo skraidyt aplink Lietuvą, spaudė rankas, dalino pažadus, druską ir degtukus (užrašas: “Uždekime viltį — tvarka bus”). Žiopliai rinkosi pabendrauti su kandidatu, susirinkt nemokamo chlamo ir paspoksoti į skraidantį aparatą. Ant sraigtasparnio vidinių sienų kabėjo šūkis: “Demokratija — žmogui, laisvė — verslui, diktatūra — mafijai”. Ten pat buvo galima rasti Lietuvos prezidentų, Motinos Teresės, Charles de Gaulle’o ir Winston’o Churchill’o nuotraukas. Paksą daug kuo apkaltins, bet subtilumu? Niekad.
Štabas stengėsi kas savaitę sukurti po įvykį, o oro žygis generavo vieną antraštę po kitos. Tai Utenoj nuo žmonių spūsties apalpo moteris. Tai Prienuose sraigtasparnio sukelti oro gūsiai nulaužė medžio šaką, kuri apgadino automobilį. Nesijaudinkite, kandidatas savininkui pažadėjo kompensuoti nuostolius.
Palei Katkevičių, tai buvo tiesus kelias pas rinkėją: “Kadangi mes jautėme didžiulį pasipriešinimą iš institucinės žiniasklaidos, isteblišmento ir mes jautėme, kad žiniasklaidos mes nenupirksime, nepapirksime, neužkalbėsime ir neapžaisim, tada buvo nuspręsta jai nepataikauti. <...> Tai ir buvo sprendimas – apeiti žiniasklaidą. Kaip apeiti žiniasklaidą? Turi būti įspūdinga, turi būti apie ką visas kaimas šneka dar pusmetį. Visa kita yra technikos reikalas.”
Dabar, po daugiau nei 20 metų, pakanka paminėti Pakso kampaniją draugų grupėje ir atsiras bent vienas, kurio akys sužibės nuo prisiminimų: atskrido ir pas mus, tėvai tempė mane mažiuką paspoksot, nes sraigtasparnis 2002 metais Šakiuose buvo tai, ko negali praleisti.
Pirmas turas
Rinkimuose dalyvavo 17 kandidatų — iki šių dienų nepramuštas kiekis. Gineso rekordai, alio? Rimčiausi kandidatai — Adamkus, Paulauskas ir Paksas — kaip Meksikietiškoje akistatoje kiekvienas taikėsi į kiekvieną kitą.
Per 1997 metų prezidento rinkimus Paulauskas nuo Adamkaus atsiliko 0,74%, auč. Prokuroras norėjo revanšo, Prezidentas — antros kadencijos.
Tarp Pakso ir Adamkaus santykiai buvo dar piktesni. Adamkus jautėsi išduotas. Paksas, jo eks-globotinis, sudirbo Naujosios politikos koaliciją, o dabar vijosi ir kandžiojo savo mecenatui į kulnus. 2002 metų rinkiminę vasarą “Williams” skandalingai pardavė “Mažeikių nafta” rusų kapitalo įmonei “Yukos”, taip patvirtindami Pakso įspėjimą, kad nereikia tais amerikonais pasitikėti. Paksas nepraleido progos visą kaltę sustumti ant Adamkaus.
Galiausiai, Paulauskas ir Paksas buvo per daug panašūs — lyg tais pagaminti su tuo pačiu trafaretu. Kaip parodė jų nesėkminga vyriausybė, šitam mieste užteko vietos tik vienam gražiam, jaunam, veržliam kovotojui su nusikalstamumu.
Ketvirtu rimtu galėjo būti Brazauskas, bet jam daug labiau patiko premjerauti. Brazauskas palaikė draugiškus-dalykiškus santykius su Adamkumi ir, norėdamas išlaikyti patogų valdžios sąstatą, socialdemokratams siūlė paremt dabartinį prezidentą. Bet anie pašėlo — kaip čia valdanti partija be savo kandidato? Tai iškėlė Vytenį Povilą Andriukaitį, vadinamąjį “geriau nei nieko.” Brazauskas ramino Adamkų, perfrazuoju: nesiparinkit, ekscelencija, tas Andriukaitis vos 5% surinks. Šiek tiek pramušęs lūkesčius, padedamas socialdemokratų organizacijos bei nuotraukos su pačiu Brazausku, Andriukaitis pirmame ture liko penktas su 7,3%.
Dauguma kandidatų neturėjo šansų laimėti ir rinkimais naudojosi kaip proga įpūsti gyvybės į savo politinę karjerą. LLS be didelių vilčių į aikštę išleido tėtuką Gentvilą, kuris surinko 3,08%.
Šiuose rinkimuose Gentvilas nebuvo vienintelis liberalas. Kęstutis Glaveckas, iškeltas Centro sąjungos, dalyvavo su ambicija ne laimėti, o pakelti partijos matomumą prieš savivaldybių rinkimus. Neaišku kiek pakėlė, nes surinko 0,52%.
Šiuose rinkimuose Gentvilas net nebuvo vienintelis liberalas iš savo partijos. LLS narys Algimantas Matulevičius susikirto su savo partija, sustabdė narystę ir iškėlė išskirtinai Gentvilui kenksmingą kandidatūrą, atėmusią iš jo procentėlį, kitą. Algimantas surinko 2,22%.
Šiuose rinkimuose Algimantas nebuvo vienintelis Matulevičius. Jo brolis, garsus žurnalistas Vytautas Matulevičius, irgi metė pirštinę. Galbūt kiek sumaišė televizijos reitingus su politiniais, bet taip rinkimuose atsirado žūtbūtinė kova brolis prieš brolį. Kaip Vytautas iškalbingai pareiškė: “Kiekvienas yra Lietuvos Respublikos pilietis ir jis gali daryti, ką jis nori. Niekur nėra parašyta, kad broliai negali kandidatuoti į prezidentus.” Vis tiek galiu išskaityti šiek tiek įtampos tarp brolių. Vytautas liko antras iš Matulevičių, surinkdamas 1,86%.
Šiuose rinkimuose Vytautas Matulevičius nebuvo vienintelis televizijos laidos vedėjas vardu Vytautas. Vytautas Šerėnas, politinės satyros laidos “Dviračio žinios” vedėjas ir kūrėjas, kandidatavo rimtu veidu, bet ne turiniu. Tai buvo rinkiminė kampanija, kampanijos parodija ir “Dviračio žinių” reklama vienu metu. Šerėnas žadėjo “planą 3 D” — ypatingas kainas duonai, dešrai ir degtinei. Kampanija rinkimams paruošė ženkliuką su užrašu: “Laisvas ir nepriklausomas širdžių prezidentas Vytautas Šerėnas” (“Dviratį” rodė per LNK, laisvą ir nepriklausomą kanalą, atsiprašau, kad aiškinu bajerį). Oficialioje rinkiminėje programoje buvo tik vienas sakinys: “Kandidato į Respublikos Prezidentus Vytauto Šerėno rinkimų programa transliuojama kiekvieną darbo dieną 20 00 val. LNK kanalu.” Nepaisant to, Šerėnas demonstravo aštrų protą ir pagarbą rinkimų procesui, tad jo kampaniją konkurentai ir visuomenė sutiko kaip naudingą satyrą. Šerėnas buvo antras didžiausias siurprizas rinkimuose, surinkęs 7,75% balsų ir likęs ketvirtoje vietoje.
Šerėnas atsakydavo, kad jis ne ką blogesnis kandidatas už kitus. Sunku ginčytis. Vytautas Šustauskas irgi siekė prezidento posto. Nors kalbėjo kaip “Dviračio žinių” personažas, tekstą sakė rimtai. Vadinosi ubagų karaliumi ir kartojo Pakso naratyvus, tik su tona daugiau apokalipsės ir netyčinio absurdo. Šustausko teigimu, valdžia per komercinius bankus iš žmonių atėmė pinigus, kad paverstų juos vergais. Citata, prisiekiu tiksli: “Spartako laikais vergai sukilo ir jie išsikovojo pusę valandos sutrumpintą darbo dieną. Jie buvo laimingi, bet jie nesuprato tada, kad jie vis tiek liko vergais.” Nors praėjo dešimtmečiai nuo pasisakymo, drįsiu patikslinti prelegentą. Spartakas žuvo mūšyje, jo bendražygiai buvo nukauti arba nukryžiuoti, o darbo dienos laikas nebuvo sutrumpintas, nes vergai neturėjo darbo/poilsio režimo, nes buvo vergai. Šustauskas surinko 0,37% balsų.
Kiek sėkmingesnis Šustauskas buvo Julius Veselka: sovietinių okupantų pasiilgęs, siūlantis likviduoti NATO, mylintis Lukašenką, mėgstantis pasipravardžiuot, klasikinis apie viską geriau išmanantis dėdė. Jis save pristatė ekonomikos ekspertu, bet pagrinde siūlė nuimti pinigus iš krašto apsaugos ir duoti juos žemdirbiams. Surinko 2,23%.
Netyčinių kandidatų-komikų trejybę užbaigė Australijos lietuvis Juozas Petraitis. Kembridžo universiteto teisės daktaras, deklaravęs turintis turto už 140 milijonų litų ir pats finansavęs savo kampaniją, jis siūlė atkurti kolūkius bei į teismą padavė Adamkų, nes “Williams” sandoris Petraičiui padarė moralinę žalą. Sakė, kaip ir dažnas kitas, kad kovos prieš korupciją ir skurdą. Surinko 3,74%. Kalbant apie korupciją, 2016 metais Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Petraitį pripažino kaltu dėl sukčiavimo. Jis su suklastotu vekseliu bandė išsukti 500 tūkstančių litų.
Juodasis arkliukas rinkimuose galėjo būti 79 metų Kazys Bobelis. Gimęs 1923 metais, dalyvavęs sukilime prieš bolševikus, Čikagoje dirbęs chirurgu, ilgametis Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas, 1992 metais į Lietuvą grįžęs su smetonišku pasu, kurio, jo pasipiktinimui, nepriėmė. Jis buvo Krikščionių demokratų partijos lyderis, siekiantis atstatyti moralinius ir dvasinius principus ir sustiprinti prezidento postą, bet labiausiai žinomas kaip Bobelinės recepto autorius. Bobelis buvo energingas, užsidegęs oratorius, su miela senovine šnekta (vietoj procentai sakydavo “nuošimčiai”, vietoj ministras — “ministeris”) ir neblogais reitingais.
Amžius buvo jo Achilo kulnas. Prezidento rinkimuose Bobelis dalyvavo ir 1997 metais. Aš, tuo metu 10-ies metų pyplys, pamačiau Bobelio rinkiminį klipą ir, sužavėtas chirurgo iš Amerikės, pasigyriau močiutei, kad balsuočiau už jį. Močiutė numojo ranka — per senas, neišgyvens iki kadencijos galo. Močiutei reikėjo jauno. Ji buvo ištikima Paulausko fanė ir baisiai liūdėjo kai jis tuose rinkimuose užtikrintai laimėjo pirmą turą, bet antrame nusileido Adamkui. “Jei balsuoji už tą, kuris iškrenta pirmame ture, tai nekeisk nuomonės ir nebalsuok antrame,” ji aiškino savo pykčio logiką. Nepasiteisino nei geri reitingai, nei močiutės prognozės. Bobelis per 2002 rinkimus surinko 1,91 nuošimčių, bet užtat išgyveno iki garbių 90 metų.
Užtat niekas pergalės neprognozavo pirmajai Lietuvos premjerei Kazimierai Danutei Prunskienei. Iš rimtų kairiųjų kandidatų ji buvo silpniausia ir liko su 5,04%, neblogai bet neypatingai. Nieko, 2004 metų rinkimuose po Pakso apkaltos, ji padoriai pakovojo, išėjo į antrą turą ir prieš Adamkų surinko 47,4%.
Na ką, liko galiakas. Trečią vietą nuo apačios su 0,25% užėmė Vytautas Bernatonis. Nelabai politikoje žinomas habilituotas technologijos mokslų daktaras bei Lietuvos gyvenimo logikos partijos įkūrėjas apie kurią, kaip ir jūs, aš sužinojau va dabar, jis buvo atsakymas į tai, kas būtų, jei Šustauskas nebūtų atsitiktinai juokingas.
Antras nuo galo su 0,14% liko Algirdas Pilvelis, “Lietuvos aido” vyriausiasis redaktorius ir savininkas. Nemažai kalbėjo apie “Lietuvos aidą”, sakė laikraštis turi 110 tūkstančių skaitytojų. Daug meilės išreiškė Vytautui Landsbergiui. Tiek tos kampanijos.
Na ir paskutinis, per visus Lietuvos prezidento rinkimus surinkęs mažiausiai balsų, pirmą vietą nuo apačios iškovojo Rimantas Jonas Dagys su 0,09%. Panašiai alkoholio randama vynuogių sultyse. Dagys teigė atstovaujantis tikrąją socialdemokratinę politiką. Iš viso už kandidatą balsavo 1264 žmonės. Dagį iškėlusi partija Socialdemokratija 2000 turėjo kiek daugiau nei 1200 narių.
Mano močiutės liūdesiui, jos gyvenimo politinė meilė Paulauskas šiuose rinkimuose pasirodė dar blogiau nei 1997 ir net neišėjo į antrą turą, surinkdamas 8,31%. Paksas su 19,66% pateko į antrą turą, tačiau reikšmingai atsiliko nuo Adamkaus, kuris patogiai pirmavo su 35,53% balsų.
Antras turas
Adamkaus kampanija buvo vangi. Prezidentas delsė skelbti savo kandidatūrą, nes nenorėjo, kad jo veiksmai būtų kritikuojami kaip pataikavimas rinkėjams.
Taigi kol Adamkus, profesionalus politikas, nenorėjo politikuoti, nes jis, tipo, aukščiau viso šito purvo, Paksas gavo erdvės ir laiko kurti savo istoriją. Jo štabo vadovė Kutraitė sakė: “Rinkimai nelaimimi per keturias ar penkias savaites. Per trumpą, bet labai intensyvią reklamos kampaniją gali išreklamuoti produktą, pavyzdžiui, naują sviestą, bet prezidento rinkimuose reikia formuoti nuomonę, kurti tam tikrus jausminius saitus su kandidatu.”
Kol Adamkus atmušinėjo visuomenės atstovų raginimus kandidatuot, Paksas maudėsi upėse, kilo oro balionais, rašė laiškus JAV prezidentui Bushui — kad tas išsakytų savo nuomonę apie “Williams” ir, aišku, visą Lietuvą apdalino ženkliukais, saldainiais, druska ir degtukais.
Tik rugsėjo 5, likus trims mėnesiams iki balsavimo, Adamkus nenorom įslinko į lenktynių trasą. Kalbą pradėjo nuo apgailestavimo, mat situacija jį “verčia” savo kandidatūrą skelbti anksčiau nei norėjo. Prezidentas taip įkvėpė rinkėjus: “Suprantu, kad mano atsisakymas kandidatuoti antrajai kadencijai nuviltų dalį žmonių, sumažintų pasirinkimo galimybes. Negalėčiau likti visiškai ramus ir nepamėginęs pabaigti pradėtų darbų” <...> “Jūs mane pažįstat, gerai žinote mano privalumus ir trūkumus. Tad neketinu — vargu ar tai būtų išvis įmanoma — rinkimų kampanijos metu kurtis vienokio ar kitokio įvaizdžio.” Trūko, kad jo šūkis būtų: “Verčia, negalėčiau, nepamėginęs, neketinu.”
Paksas, tuo tarpu, nesėjo jokių abejonių. Debatus su Kaziu Bobeliu jis užbaigė: “Tapus man prezidentu Lietuvoj bus tvarka.” Atrodė, kad Paksas tiki savo klišėmis, tai ir rinkėjams buvo paprasčiau tikėti.
Viens buvo jaunas ir veržlus, kitas — neapsisprendęs seniukas. Vienas sakė — mums reikia pokyčių! Kitas sakė, nuuuu nežinau, pabandykim gal?
Pareigas einantis prezidentas turi struktūrinį pranašumą: jį žmones nuolat mato, vertina, aptaria. Prezidentas priima sprendimus, išsako kritiką, vaikšto į svarbius susitikimus, skrenda į diplomatines keliones. Šis pranašumas atsispindėjo ir aukštuose Adamkaus reitinguose.
Pranašumas nepadėjo. Adamkaus kampanija buvo neorganizuota, nekoordinuota ir be žmonių — čia jo paties žodžiai, citata: “Profesionalių rinkimų kampanijos organizatorių mano štabe beveik nebuvo. Trys ar keturi, kad ir pasiaukojamai dirbantys, asmenys negalėjo gerai sustyguoti visą Lietuvą aprėpiančios agitacinės veiklos. Teko girdėti pažįstamų žmonių nusiskundimų, kad jiems pasisiūlius padėti štabas nesugalvodavęs, kaip juos įtraukti į rinkimų kampanijos darbus.”
Šis epizodas Adamkaus memuaruose pilnas savigailos ir fatalizmo. Paksas organizuotas, su savanoriais kiekviename Lietuvos kampe, prisamdęs profų, pronuomavęs sraigtasparnių. O Adamkus, jis vos 5 metus buvo prezidentu, be šansų jam toj politikoj.
Iš tikro, paties Pakso partija buvo neseniai iškepta, rinkimais nepatikrinta ir laikėsi ant lyderio populiarumo. Bet Pakso štabas rinkimams ruošėsi, Adamkaus štabas… pala, kas matėt Adamkaus štabą?
Paksas vietom Adamkų tiesiog daužė. Dėl “Williams” — nuolat. O kartais nukrisdavo tobula proga, pavyzdžiui — per antrą turą Vytautas Landsbergis išreiškė paramą Adamkui. O jei ir yra konstanta Lietuvos politikoje, tai kad visi nemėgsta Landsbergio. Pakso kampanija mielai viešino, kad girdėjot? Landsbergis yra už Adamkų!!
Paksas nesielgė kaip provokatorius. Jis pagarbiai bendravo su konkurentais. Nesidraskė kaip Šustauskas. Nestūmė anti-vakarietiškų naratyvų kaip Veselka. Buvo už Europos Sąjungą ir NATO. Kiek prėskas, jis prisistatė kaip kasdienė duona — reikalingas, bet neypatingas. Jo balso tonas geriausiu atveju priminė santūrų kovotoją, kuris yra rimtai pasipiktinęs neteisybėmis, bet balso nekels. O blogiausiu — Paksas skambėdavo kaip visų nuskriaustas nabagėlis (pavyzdžiui, per žymiąją atsistatydinimo dėl “Williams” kalbą).
Kuo Pakso retorika išsiskyrė, tai disciplina. Jis kartojo, ką reikėjo. Dėl korupcijos ir nusikalstamumo Lietuvoje situacija tragiška. Žmogus už 230 litų per mėnesį nepragyvens. Reikia pokyčių. Grąžinti viltį ir tikėjimą.
Tokie pažadai, smarkiai pralenkiantys prezidentines galias, buvo senas geras populizmas. Bet tą patį sakė dauguma kandidatų. Skirtumas tame, jog Paksas žaidė kaip profesionalas mėgėjų lygoje. Jis mokėjo nenukrypti nuo rinkiminės linijos, nesiveldavo į diskusijas. Taip, Paksas mielai aptars progresinių mokesčių idėją, bet juk svarbiau, kad Lietuvoje būtų tvarka. O jei bus tvarka, dėl mokestinių detalių lengvai sutarsime.
2003 metų sausio 3 dieną, dvi dienos prieš balsavimą antrame rinkimų ture, Pakso kampanijos užsakytas, Borisovo apmokėtas, išėjo specialus “Vakaro žinių” numeris neįprastai dideliu 350 tūkstančių tiražu. Ten paskleisti gandai, kad “Vilniaus bankas” gali žlugti. Pasak Katkevičiaus: “Tą dieną, kai mes galvojome, kaip turėtų atrodyti tas “Vakaro žinių“ priedas, aš tuo metu sėdėjau “Vakaro žinių“ redakcijoje pas Vitą Tomkų ir kaip tik tuo metu kažkas iš žurnalistų atėjo ir pasakė, kad kažkas stringa banke. Tomkus sako: “Va, tema viršeliui.” Tada aš skambinu Paksui, kad mes dedame citatą “Kas, po velnių, darosi Vilniaus banke?””
Žmonių atmintyje vis dar buvo gyvos skaudžios bankų griūtis. Paksas griovė pasitikėjimą sistema ir išnaudojo žmonių baimes. Tame numeryje Paksas žadėjo tapęs prezidentu sukurti griežtesnę bankų priežiūros sistemą. Ačiū, gelbėtojau!
Ši istorija iki šiol pristatoma kaip standartinis Pakso naudotų juodųjų technologijų pavyzdys. Bet legenda skamba įspūdingiau nei buvo iš tikro. “Vakaro žinios”, nors ir sensacingai, nepasakė nieko naujo. “Vilniaus banko” sistema buvo perkrauta, tomis dienomis strigo atsiskaitymai, kai kurie pervedimai užtrukdavo pora dienų. Apie šias problemas jau kelias savaites rašė ir visokius klausimus kėlė ir kiti dienraščiai. “Vakaro žinių” straipsnis apie “Vilniaus banką” išsiskyrė tuo, jog ten buvo milžiniško tiražo Pakso reklama.
Kol Paksas rinko politinius taškus, Adamkus turėjo būti atsakingas politikas ir raminti, kad Lietuvoje su bankais viskas gerai.
Išrinktasis prezidentas Paksas
Nepaisant pergalės pirmame ture, Adamkus netryško optimizmu. Negera nuojauta pasiteisino. Paksas laimėjo surinkęs 54,15%.
Kas balsavo už šį nedorėlį maištininką? Visi. Adamkus prieš Paksą laimėjo Kaune, Kauno rajone, Palangoje, Birštone ir Vilniuje. Visur kitur daugumą ėmė Paksas.
Šokiruoti viešieji intelektualai suvokė, kad kandidatą galima parduoti kaip prekę, kad rinkimai yra reklama. Taigi, jie suvokė elementarią realybę. Tauta išgirdo, kad yra toks dalykas kaip viešieji ryšiai. Kad nepakanka atsistoti prieš kamerą ir murmėti, reikia aktyviai kurti kandidato įvaizdį. Šia prasme Paksas į politinį gyvenimą atnešė modernybę.
Pakso kampanija naudojo ne mistines juodąsias technologijas, o vakaruose seniai žinomas strategijas, tiesa ne visada etiškai. Atrask priešą ir badyk į jį. Supriešink visuomenę: savi prieš svetimus. Žaisk su neigiamom emocijom. Atkreipk į save dėmesį, prigeneruok antraščių, kartok žinutę, kad tu viską išspręsi.
Ėjo kalbos, kad kandidatas Paksas buvo Katkevičiaus konstruktas. Pats Katkevičius tai neigė. Kampanija nesukūrė nieko naujo, tik išgrynino Pakso gerąsias savybes ir nukreipė jas į auditoriją. Kampanija sekė visuomenės nuotaikas ir rinkėjams kartojo tai, ką jie norėjo girdėti.
Paksas turėjo daugiau resursų ir puikiai juos išnaudojo. Kampanija dar puikiau išnaudojo savo kandidatą. Paksas buvo politinis nevykėlis, pabėgėlis, nekonstruktyvus partneris. Paksas tapo maištininku, kovotoju, ydingos sistemos griovėju.
Adamkus norėjo rinkimų, kur vešėtų intelektuali diskusija. Adamkus norėjo, kad už jį kalbėtų jo darbai — kurių buvo apstu. Paksas norėjo laimėti. Jis Lietuvą įtikino, kad tvarka bus.
Susitaikę su rinkimų rezultatais, žmonės pradėjo galvoti: blemba, kaip čia su Prezidentu Paksu reiks pragyvent tuos 5 metus?
Na, aš turiu jiems šokių tokių naujienų iš ateities.
Share this post