Labai lengva — gi yra eksperimentas.
Narvas. Jame žiurkė ir svirtelė. Žiurkė paspaudžia svirtelę, per kateterį gauna heroino dozę. Žiurkė spaudinės svirtelę be sustojimo, net neės ir nudvės. Nes heroinas praplauna smegenis ir paverčia zombiu. Todėl būk kietas kaip Flintas, sakyk narkotikams NE!
Bent jau taip vaikystėj mokė. Suveikė — esu nepriklausomas nuo heroino. Bet nežinau ar dėl Flinto.
Yra kitas eksperimentas. Didelė dėžė. Joje daug žiurkių, karstyklės, bėgimo rateliai, slėpynių vietos — tikras žiurkių parkas. Žiurkės socialūs gyvūnėliai, jos ten laksto, žaidžia ir užsiima nesaugiu seksu.
Žiurkių parke yra dvi girdyklos. Vienoje vanduo, kitoje — vanduo su heroinu, niam. Bet parko žiurkės heroino vandens beveik negeria, renkasi paprastą.
(Ir karts nuo karto paskanauja “Vytauto” mineraliniu! ĮRAŠĄ REMIA “Žiurkių Vytautas” — atgauk žiurkių jėgas.)
Kai žiurkė turi tik narvą ir svirtelę, tai šaunasi herą. Kai žiurkė gali lakstyti ir kruštis, heroinas nebeįdomu. Man būtų panašiai — atimkit Netflixą, iškart ant opioidų pereisiu.
Bet, atmetus kraštinius atvejus, žiurkės ir žmonės skiriasi. Geros žinios — esam netyč padarę eksperimentą ir su žmonėm.
Vietnamas. Karštis, drėgmė, liūtys, džiunglės pilnos spąstų, snaiperiai, ligos.
Pssst, gal norėtum heroino? Rytoj gi gali kristi nuo Vietkongo kulkos. Vietname 46% JAV karių vartojo heroiną ir 20% buvo priklausomi. Kiek jų liko narkomanais grįžę namo?
Pagal “pabandei kartą, narkomanas gyvenimui” teoriją — visi.
Bet tik 7% grįžusių vėl bandė heroiną, o priklausomybė nukrito 20 kartų, nuo 20% iki 1% — į tokį pat lygį, kuris buvo prieš išvykstant. Ir tai buvo Vietnamo veteranai — ne patys psichiškai sveikiausi chebriukai.
Toks skirtumas tarp narvo ir parko.
75% procentai vartotojų — įskaitant alkoholio, tabako, kokaino, heroino, metamfetamino vartotojus — neturi priklausomybės šitoms medžiagoms. Pagal kai kuriuos tyrimus priklausomybės neturi iki 90%.
Durni procentai? Dūchiški skaičiai?
Dar vienas: 80% narkomanų priklausomybę išsigydo patys. Tiksliau išauga: “Nes suaugusio gyvenimas su savo atsakomybėmis — darbo išlaikymas, vaikų auginimas — yra nesuderinami su narkotikų vartojimu ir tai yra stiprios paskatos nugalėti priklausomybę.” Šaltiniai komentaruose.
Skaičiai čia nekalti, kaltos etiketės — ką vadiname narkotikais. Milijardai jau vartoja narkotikus: alkoholį, nikotiną ir Naruto anime. Jų legalumas nedaro jų saugiais. Pagal įvairius skaičiavimus alkoholis ir tabakas patenka tarp 5 pavojingiausių medžiagų šalia heroino, kokaino ir metamfetamino. Nepaisant prieinamumo, retas tampa alkoholiku, o rūkymas pasauliniu mastu krenta.
Bet paimkim narkotikus blogiausioje jų formoje — paimkim heroiną. Visi kiti narkotikai turi advokatą: alkoholis linksma, žolė mažiau žalinga, grybukai atveria sąmonę, ant kokso Stephen King parašė daug gerų knygų. Už vienintelį heroiną niekas nepastovi.
Vargšas heroinas neturi specialių narkotinių galių. Jį ir kitus opioidus skiria nuo skausmo, pavyzdžiui gydant onkologines ligas: “Morfino ir kitų stipriųjų opiatų baimintis nereikia, tikina gydytojai. Šių vaistų dozes galima didinti ar juos derinti su kitais vaistais, kol pasiekiamas norimas rezultatas.
‘Dažnai kolegos sako: jei paskyriau morfino, daugiau nieko nebebus galima daryti. Tai netiesa. Stiprieji opiatai dozės ribų neturi, jų galima skirti, kiek ligonis pakelia. Dozę didinant pamažu, organizmas prie jos pripranta ir ligonis net automobilį gali vairuoti. Jei jums ar man iš karto duotų tris gramus morfijaus – gulėtume ištikti komos’, – palygina docentė D.Skorupskienė.”
Heroinas nuodija kūną? Gatvinis — taip. Gatvės produkte gryno heroino yra iki 20%, dažniausiai 7%-10%, o visa kita priemaišos: soda, cukrus, krakmolas, sutrupintas paracetamolis, vaikiška pudra, pieno milteliai, skalbimo milteliai, kofeinas iiiir aišku kaip apsieisime be žiurknuodžių.
Maišo viską, kas balta. Haha miltai — o iš tikro taip, miltai. Pirkti heroiną gatvėje yra blogiausias įmanomas sprendimas. Būčiau narkomanas, rinkčiausi tik medicininį.
Teisybės dėlei, medicininis heroinas turi šalutinių poveikių. Visi vaistai turi — nu gal išskyrus Jagos kremuką erekcijai ir virškinimui. Jūsų dėmesiui, šalutiniai poveikiai iš lapelio (labai nuobodžiai skambėjo, tai surimavau):
Hey drauguži, jei vartosi heroiną
Gali pasireikšti klausos sutrikimai,
Pykinimas, pilvo skausmas,
Galimi vėmimai.
Vidurių kietėjimas ar viduriavimas,
Regėjimo silpnėjimas, slaptas išmatų kraujavimas.
Galvos skausmas, svaigimas, suglumimas,
Odos bėrimas, miego sutrikimas.
Niežulys, vilkligė, dilgėlinė,
Lajelio sindromas, reakcija pūslinė.
Kepenų pažeidimas, yo
Inkstų pakenkimas, yo
Jei mažakraujystė tau išsivystė, ar inkstų spenelių nekrozė,
Tai kalta čia, drauguži, buvo heroino doz— uoj, koks aš žioplys, netyčia išrašiau Ibuprofeno šalutinius poveikius :).
Jei rimtai, medicininio heroino (diamorfino) šalutiniai poveikiai:
– Mieguistumas, galvos svaigimas, skausmas.
– Pykinimas, vėmimas.
– Vidurių užkietėjimas.
– Prakaitavimas.
– Sumišimas.
– Sumažėjęs kraujo spaudimas staiga pakeitus kūno padėtį.
– Odos paraudonavimas ar išbėrimas.
– Nuotaikų svyravimai (nuo labai liūdno iki labai linksmo).
– Burnos džiūvimas.
– Šlapimo susilaikymas.
– Priklausomybės išsivystymo rizika (ypač jei esi turėjęs bėdų su alkoholiu ar narkotikais).
– Lytinio potraukio sumažėjimas.
– Širdies plakimas.
– Haliucinacijos.
– Organizmo supuvimas iš vidaus, nes narkatą.
Paskutinį sugalvojau, kad nebūtų šoko.
Nuo heroino lengva perdozuoti? Taip. Nes dėl žiurknuodiškų priemaišų nežinai kokio stiprumo dozę gausi.
Šveicarijos sveikatos priežiūros įstaigos duoda tą gerąjį heroiną su receptu. Ten perdozavimų nėra. Ateini, gauni švarią adatą, kiek tik nori medicininio heroino, būni mandagus, susileidi, gyveni savo gyvenimą. Didžioji dalis galiausiai pasveiksta.
Nes šiaip priklausomybė yra pilno etato darbas. Reikia sukti varkes, iš kažkur gauti šaibų — geriausia vogti, pardavinėti kūną ar perparduot herą su daugiau priemaišų — ir taip kasdien. Esi priverstas būti nusikaltėliu, o Šveicarijoj gali būti žmogumi su priklausomybės problema.
Žinau ką galvojat — ten kitokie žmonės, turi 3 narkomanus, šaibom apšalę, gali sau leisti tokius žaidimus. Prieš 40 metų Šveicarijoje kas savaitę nuo perdozavimo mirdavo žmonės, panaudotos adatos mėtėsi šalia parlamento, ŽIV atvejai šovė į viršų.
Chebra susėdo ir paleido pilotinę programą paremtą ne persekiojimu ir baudimu, o prevencija ir terapija, tame tarpe ir heroino dozėmis tiems, kam nepadeda gydymas metadonu.
Krito su narkotikais susiję nusikaltimai, perdozavimai, ŽIV atvejai krito 5 kartus. Krito ir heroino vartojimas — nes narkomanai nebeperpardavinėjo heroino ir netraukė naujų vartotojų. Vieno Šveicarijos narkotikų brigados pareigūno citata: “Šiandien kai randa tris adatas ant kažkieno verandos, tai patenka į laikraštį. Anksčiau rinko šimtus, kartais tūkstančius adatų per savaitę.”
Nesu už heroiną ar narkotikus. Jei žmogui blogai, narkotikai tik blogina situaciją. Nepilnamečiai nuo narkotikų gali turėt ilgalaikių neigiamų pasekmių. Bet reikia praeit visą šokį ir dainą, ką daro, ko nedaro narkotikai, kad galiausiai pasakyčiau: narkotikai yra mūsų gyvenimo dalis, visad buvo.
Todėl draudimas neveikia. Kaip neveikė ir alkoholio prohibicija. Gali uždraust medžiagą, bet žmogaus nepakeisi.
Draudimas sukūrė pačias galingiausias ir turtingiausias organizuoto nusikaltimo grupuotes žmonijos istorijoje. Draudimas degina biudžetus. Draudimas nei kiek nesumažino priklausomybių. Skirtingai nei Šveicarija, JAV 40 metų nieko nekeičia, persekioja ir baudžia, ir ten stabiliai niekas nesikeičia.
Draudimas griauna gyvenimus. Prieš šimtą metų heroiną būdavo galima nusipirkti vaistinėje už kapeikas ir būti funkcionuojančiu žmogumi. Ir, tikėtinai, susitvarkyti gyvenimą, kad tau nebereiktų narkotiko.
Prieš 19 metų Portugalija dekriminalizavo visų narkotikų vartojimą. Priklausomi gauna terapiją ir yra įtraukiami į milžiniškas valstybės finansuojamas užimtumo programas. Iš kur tokios šaibos? Iš oro, nes Portugalija pinigų srautus skirtus persekiojimui ir baudimui perskyrė terapijai, psichologinei pagalbai ir užimtumui.
Rezultatai:
Narkotikų vartojimas 15-24 metų segmente krito.
Žalingas narkotikų vartojimas krito.
Apskritai narkotikų vartojimas krito, dabar yra mažesnis nei Europos vidurkis.
ŽIV atvejai ir su narkotikais susijusios mirtys krito.
Pagal dominuojančią teoriją narkotinės medžiagos perrašo smegenų mokymosi ir atlygio sistemą. Smegenys išmoksta, kad narkotikai svarbiau nei darbas, šeima, artimieji, socialinis statusas. Šauni heros, priklausomas. Šnioji kokso, priklausomas. Kol kas nėra aptikti patologiniai narkomanų smegenų pakitimai (laukiam geresnių smegenovaizdos aparatų).
Kita teorija: priklausomybė yra traumų (ypač vaikystės), izoliacijos, socioekonominių sąlygų pasekmė. Priklausomybė nutinka, kai bandai pabėgt nuo gyvenimo. Ir tam nereikia narkotikų — lošimas irgi laikomas priklausomybe, kompiuterinius žaidimus įtraukinėja, greit visas internetas bus pripažintas narkotiku, tavo draugė teisingai sako.
Visi specialistai sutaria, kad yra itin priklausomybei imlūs žmonės. Čia tas 10% ar 15% populiacijos — kas yra žiauriai daug. Visi specialistai vėl sutaria, kad prohibicija, karas prieš narkotikus, bausmės, persekiojimas, visa šita šarada stumia į didesnę priklausomybę.
Dabar vieni kalba apie žolės legalizavimą/dekriminalizavimą. Kiti juokiasi, uoj rastafari, jiems tik papūst 420 — spręskit tikras problemas.
Sutinku. Nėra kada užsiimt 420 žaidimais. Reikia dekriminalizuoti viską. Reikia keisti narkotikų kontrolės sistemą, reikia pradėt terapijos ir užimtumo skatinimą, mokslu, o ne Flinto pamokslu, grįsta švietimą.
Jei nuo kažko būt priklausomais, tai būkim priklausomi nuo faktų xD.
(Supratot? Tipo priklausomi, bet ne narkotikų, o nuo faktų, nes visas postas yra apie— ok matau supratot.)
Šaltiniai ir citatos
Žiurkių parkas:
https://www.brucekalexander.com/.../148-addiction-the...
Žiurkių parko kritika (kritikuoja metodologiją ir eksperimento išvadų interpretaciją, bet pripažįsta, kad: “The point that Rat Park is used to underscore is true. Environment often plays a role in a person developing an addiction and the War on Drugs does nothing to address that.”:
https://theoutline.com/.../this-38-year-old-study-is...
Vietnamo narkomanai:
https://ajph.aphapublications.org/.../AJPH.64.12_Suppl.38
Didžioji dalis vartotojų nėra narkomanai:
https://www.americanscientist.org/.../is-drug-addiction-a...
But 75 percent or more of drug users—whether they use alcohol, tobacco, prescription medications, or other drugs—do not meet criteria for drug addiction, according to numerous studies, including those by James C. Anthony of Michigan State University and his colleagues. Indeed, research shows repeatedly that such issues affect only 10 percent to 25 percent of those who use even the most stigmatized drugs, such as heroin, methamphetamine, and crack cocaine.
<...>
Although there are brain differences between addicts and nonaddicts, there are no data to support the idea that these differences qualify as a brain “disease” or even that some addictive drugs lead to a loss of brain function.
The entire removal of recreational psychoactive substances from society is both impractical and impossible. There has never in history been a drug-free society, and it is unlikely that there ever will be one. In spite of this fact, law enforcement is charged with the unenviable task of carrying out repressive recreational drug-use policies that emphasize abstinence.
<...>
Many addiction researchers begin with the assumption that this condition is a brain disease. Yet there are virtually no data in humans indicating that addiction is a brain disease in the way that, for instance, Huntington’s or Parkinson’s are brain diseases.
Didžioji dalis priklausomybės atsikrato patys:
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3227547/
This characterization of addiction flies in the face of research indicating that a great majority of those addicted to any substance or behavior do in fact recover.
https://blogs.scientificamerican.com/.../is-addiction-a.../
Heyman presents powerful evidence not only that just about 10 percent of people who use drugs get addicted and only around 15 percent of regular alcohol drinkers become alcoholics but also that around 80 percent of addicts overcome their addiction on their own by the age of 30. They do so because the demands of their adult life, like keeping a job or being a parent, are incompatible with their drug use and are strong incentives for kicking a drug habit.
<...>
The difference in these cases, between people who can and people who can’t overcome their addiction, seems to be largely about determinants of choice. Because in order to kick substance addiction there must be viable alternatives to fall back on, and often these are not available. Many addicts suffer from more than just addiction to a particular substance, and this increases their distress; they come from underprivileged or minority backgrounds that limit their opportunities, they have histories of abuse, and so on. So although choices are in principle available, viable choices for people are largely dependent on determinants of choice beyond their control, and this can mitigate their responsibility.
Morfinas onkologiniams ligoniams:
https://klaipeda.diena.lt/.../morfinas-skausmo-kankiniams...
Su kuo maišomas heroinas:
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC6666922/
https://americanaddictioncenters.org/heroin.../cut-with
Žudikas ibuprofenas:
https://www.pasveik.lt/lt/vaistai/ibuprofen-lannacher/8422/
Diamorfino šalutiniai poveikiai:
https://www.cancerresearchuk.org/.../drugs/diamorphine
Šveicacija ir heroinas:
https://transformdrugs.org/heroin-assisted-treatment-in.../
http://www.thenation.com/.../switzerland-addiction.../tnamp/
Reto Schumacher, chief of the Bern narcotics brigade, showed me a clipping from the Berner Zeitung dated May 20 2014, which noted: “Nowadays, when three needles are found on someone’s porch, it gets an article in the newspaper. In the days of open drugs scenes, they were collecting hundreds, even thousands, a week.” He also had photographs of Kocher Park in 1991 on his computer. “Repression alone isn’t the solution. I’m on good terms with the social workers: We have different viewpoints, but we share the same goal: to relieve society of the burden of addiction and improve addicts’ lives.”
Karas prieš narkotikus neveikia:
https://theweek.com/.../how-war-drugs-actually-encourages...
https://www.brookings.edu/.../counternarcotics_policy...
“In 2008, The Brookings Institute compared the “punishment” model used in the U.S. to more lenient policies in Europe, and found that it did not correlate with lower usage rates; in fact, the “combined hardcore user rate for hard drugs” was “approximately 4 times higher in the US than in Europe,” the report concluded.”
Overall drug consumption in developed drug-consumer markets (North America, Western Europe, Iran, and Pakistan) has remained relatively stable since the 1980s. Three quarters of all hard drugs appear to be consumed by long-term, hard-core users. The combined hard-coreuser prevalence rate for hard drugs is approximately 4 times higher in the US than in Western Europe. Strong new markets have emerged, including in Latin America and Eastern Europe.
Supply reduction strategies seek to limit consumption by a) reducing the physical amount of narcotics available and b) by driving up prices to reduce demand. Since the early 1980s, however, prices for narcotics have substantially decreased. Spikes in prices have been minor and short-lived. In the United States, the steep decline in prices has taken place despite a yearly outlay of at least $21 billion, or three quarters of the US counternarcotics budget, for supply reduction abroad and law enforcement at home.
Diskusija. Priklausomybės priežastis narkotikai:
https://www.nationalgeographic.com/.../the-addicted-brain/
The surgeon general’s report reaffirms what the scientific establishment has been saying for years: Addiction is a disease, not a moral failing. It’s characterized not necessarily by physical dependence or withdrawal but by compulsive repetition of an activity despite life-damaging consequences. This view has led many scientists to accept the once heretical idea that addiction is possible without drugs.
The most recent revision of the Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders, the handbook of American psychiatry, for the first time recognizes a behavioral addiction: gambling. Some scientists believe that many allures of modern life—junk food, shopping, smartphones—are potentially addictive because of their powerful effects on the brain’s reward system, the circuitry underlying craving.
“We are all exquisite reward detectors,” says Anna Rose Childress, a clinical neuroscientist at the University of Pennsylvania’s Center for Studies of Addiction.
<...>
Potenza and other scientists pushed the psychiatric establishment to accept the idea of behavioral addiction. In 2013 the American Psychiatric Association moved problem gambling out of a chapter called “Impulse Control Disorder Not Elsewhere Classified” in the Diagnostic and Statistical Manual and into the chapter called “Substance-Related and Addictive Disorders.” This was no mere technicality. “It breaks the dam for considering other behaviors as addiction,” says Judson Brewer, director of research at the Center for Mindfulness at the University of Massachusetts Medical School.
“Anything that’s overly rewarding, anything that induces euphoria or is calming, can be addictive,” says Grant, who runs the Addictive, Compulsive and Impulsive Disorders Clinic at the University of Chicago. Whether it will be addictive depends on a person’s vulnerability, which is affected by genetics, trauma, and depression, among other factors. “We don’t all get addicted,” he says.
Priklausomybės priežastis socioekonominiai faktoriai:
https://blogs.scientificamerican.com/.../why-the-disease.../
As a neuroscientist, I'm able to show why brain change—either in general or specifically in the striatum, the motivational core—does not equal pathology or disease. And as a developmental psychologist (my other hat), I highlight the role of learning in brain change (or neuroplasticity) and reinterpret NIDA’s findings in terms of deeply ingrained habits of thought and action.
https://www.scientificamerican.com/.../people-are-dying.../
One simple solution is to offer free, anonymous drug-purity testing services. If a sample contains adulterants, users would be informed. These services already exist in places such as Belgium, Portugal, Spain and Switzerland, where the first goal is to keep users safe. Law-enforcement officers should also do such testing whenever they confiscate street drugs, and they should notify the community whenever potentially dangerous adulterants are found. In addition, the opioid overdose antidote naloxone should be made more affordable and readily available not just to first responders but also to opioid users and to their family and friends.
In many countries, including Switzerland, the Netherlands, Germany and Denmark, opioid treatment may include daily injections of heroin, just as a diabetic may receive daily insulin injections, along with treating the patient's medical and psychosocial issues. These patients hold jobs, pay taxes and live long, healthy, productive lives. Yet in the U.S., such programs are not even discussed.
For about 20 years, the number of Americans who have tried heroin for the first time has been relatively stable. Heroin use specifically and opioid use in general are not going anywhere, whether we like it or not. This is not an endorsement of drug use but rather a realistic appraisal of the empirical evidence.
https://www.scientificamerican.com/.../the-social-life.../
But a growing body of work suggests this area needs to be explored more deeply if communities want to address the opioid problem. One study published earlier this year found that for every 1 percent increase in unemployment in the U.S., opioid overdose death rates rose by nearly 4 percent.
Another recent study from researchers at Harvard University and Baylor College of Medicine reported U.S. counties with the lowest levels of “social capital”—a measure of connection and support that incorporates factors including people’s trust in one another and participation in civic matters such as voting—had the highest rates of overdose deaths. That review of the entire U.S. mined data from 1999 through 2014 and showed counties with the highest social capital were 83 percent less likely to be among those with high levels of overdose. Areas with low social capital, in contrast, were the most likely to have high levels of such “deaths of despair,”
<...>
Connecting opioid use to social stress is not a new idea. Forty years ago the late neuroscience pioneer Jaak Panksepp first proposed the now widely accepted hypothesis that our body’s naturally produced opioids—endorphins and closely related enkephalins—are critical to the nurturing bonds that develop between parents and offspring and also between monogamous mates in mammals. Panksepp’s work and that of others showed that blocking one opioid system in the brain—which relies on the mu-opioid receptor—increased the distress calls of infants separated from their mothers in species as varied as dogs, rats, birds and monkeys. Giving an opioid drug (in doses too low to produce sedation) reduced such cries.
Panksepp also observed similarities between maternal love and heroin addiction. In each situation animals would persist in a behavior, despite negative consequences, in order to gain access to solace from the partner—or the drug. But, as Panksepp (who died in April) said in an interview several years ago, major journals rejected his paper in the 1970s because editors said the idea that motherly love was similar to heroin addiction was “too hot to handle.”
Young showed that oxytocin, a hormone previously linked mostly with labor and nursing, is crucial to the formation of pair bonds as well as bonds between parents and infants. “The feelings that infants or adults feel when being nurtured—warmth, calmness and peacefulness—come from a combination of opioids and oxytocin,” he says. “These are the same feelings that people who take opioids report: a feeling of warmth and being nurtured or loved.”
Knyga apie visą tai: https://www.amazon.com/Chasing-Scream.../dp/1620408910
Knyga nesusijusi su priklausomybėm, bet apie tai, kodėl šiuolaikins gyvenimas nebūtinai pritaikytas žmogui ir galima iššaukia daug problemų:
