Dabar, kai Užkalnis tiek nebeaktualus, kad net pančlainams nebenaudojamas, jo narciziniai pasažai kelia keistą liūdesį.
Va kaip Užkalnis save aprašo: “Žmogus, kuris daro viską iš nieko. Arba beveik iš nieko. Rašytojas ir linksmintojas. Pusė Lietuvos jį skaito, kita pusė ant jo loja, kad jis rašo nesąmones ir tyčiojasi iš visų, ir vis tiek jį skaito. Taip išeina, kad visi jį skaito.”
Taip išeina.
Pirmąkart publikuota gegužės 3, 2020.
— — —
Tai yra pirmoji ir tikiuos paskutinė Užkalnio grožinės literatūros knyga.
Timas pabunda Vilniuje. Jis anglas, bet Lietuvoje turi naują vardą, gyvenimą, karjerą, lietuviškai kalba kaip gimtąja. Anglijoje jo nieks, net šeima neprisimena.
Pradžioj pačiam Užkalniui nuobodu rašyt. Vieną skyrių pradeda: “Bijau, kad pasakojimas apie kelionę į Angliją nebus labai įdomus.” Elmore Leonard rašydamas praleisdavo nuobodžias vietas. Užkalnis jas pabrėžia.
Bent veiksmas vystosi greitai. Timas:
— sužino, kad jo lietuviškas vardas Merkys.
— susitinka su Merkio širdies drauge Aiste, “modelio gražumo princesė, bet moteriškas charakteris”. Nors bybį ji tą charakterį turi, jos gyvenimo ambicija yra būti su Merkiu. Užtat Aistės ex yra smurtautojas, alkoholikas, buvęs krepšininkas Gintautas Vainikis — juokinga, kai iškraipo vardus.
— išsiaiškina, kad Merkys yra superžvaigždė grafikos dizaineris. Jis svečias įžymybių renginiuose, visus pažįsta, filmuojasi TV laidose (“Valanda, kai kruta” — juokinga, kai iškraipo pavadinimus), šaibų neskaičiuoja, ir turi draugę, kuri yra tiek gaži, kad neturi kitų savybių.
Ant kiek Užkalnis nesupranta, kaip veikia realybė? Jaučiu kita knyga bus apie milijonierių JavaScript developerį, su Radistais renkantį arenas. “Jouuu, iškelkit klaviatūras, ar pasiruošę kodinti?”
Pats Timas neturi minčių, tik buką nuostabą, bet kartais jį apsėda Užkalnis. Pamatęs, kokia graži Aistė (ar jau minėjau, kad ji graži?), Timas pisa neprašytą užkalnišką tiradą apie angles. Surinkau apibūdinimus iš vieno puslapio:
gerklingos, šiurkščios, irkluotojų pečiais, per dideliais papais-tešmenimis, gerai lupančios alkoholį, įžūlios, tirštai prisitepusios tiršta kosmetika, debilės kumelės, pigiausios šliundros, baidyklės, išplerusios superbaidyklės, kvazimodės, nuo ryto verčiančios į savo gerkles, įrėmintas šlykščiais, kreivais, išpuvusiais dantimis ir kreivai išdažytomis susiraukšlėjusiomis lūpomis, džiną su toniku.
Verčiu kitą puslapį, bled, tęsiasi: pas jas išplaukusios šlykščios tatuiruotės, pigmentinės dėmės, apatinės letenos su geltonais, baisiais, rievėtais nagais.
Čia turbūt tas žymusis juodas humoras. Joo, grynai visos anglės tokios, užtat islandietės tūpos žiaunos, ispanės turi plaukuotas nugaras kaip šernai, o japonės pizdiec skūpos ninzės, visos iki vienos apsiharikirinusios.
Knyga baigiasi vidury knygos, prasideda atmestų Užkalnio tekstų perrūšiavimas. Timas pasakoja įspūdžius apie Lietuvą, bet iš tikro tiesiog stumia ant: giminių balių, “Pūko” radijo, parkingo, piliakalnių, Kaziuko mugės, Dainų šventės, Sabaliauskaitės.
Varymą ant kultūros ir meno darbuotojų baigia legendiniu: “Šios pastraipos, kurias jūs ką tik perskaitėte, yra priežastis, kodėl ši knyga ir jos autorius niekada gyvenime negaus jokio literatūrinio apdovanojimo ir nebus pripažinti niekuo gyvenime.”
Na kaip, galėčiau daugiau priežasčių sugalvot.
Neįmanoma atskirti Timo nuo Užkalnio, abu vienodai gieda. Dar keisčiau — knygos pasaulis apsėstas Užkalniu. Veikėjai vis mini, kalba, diskutuoja apie Užkalnį:
“Žmogus, kuris daro viską iš nieko. Arba beveik iš nieko. Rašytojas ir linksmintojas. Pusė Lietuvos jį skaito, kita pusė ant jo loja, kad jis rašo nesąmones ir tyčiojasi iš visų, ir vis tiek jį skaito. Taip išeina, kad visi jį skaito.”
“Jis dabar su tokia gražuole gyvena, rašė žurnaluose. Pats jis toks lokys, o mergaitė tai tikra princesė.”
Aha, princesė ir diabeto lokys.
“Paklausiau savo draugo Andriaus Užkalnio, sakau, kur tu perki kvepalus. Sako: Creme de la Creme.”
Į galą knyga prisimena, kad ai — čia knyga. Reikia konflikto! Ar Timui/Merkiui/Užkalniui likt superžvaigžde grafikos dizaineriu (lol) su nesveikai gražia Aiste, ar grįžti į Angliją, kur jis neturi draugų, nemėgsta šeimos ir dirba nuobodų darbą?
Sprendimai sprendimai, ką čia pasirinkti.
Šioje kryžkelėje Timas pusiau netyčia sutinka... Užkalnį! Taip, Užkalnio surogatas Užkalnio knygoje kalbasi su Užkalniu.
O vaikyti, o chebriukaiti, istorija degraduoja į mokyklinuko rašinį. Prasideda — PAM PAM PAM — vitaminų siužetinė linija!
Skyriuje “Užkalnis rašys apie tave knygą” autorius Užkalnis aprašo veikėją Užkalnį: “Į barą įėjo didelis vyras.” Aha, didelis. Kai pamatai Užkalnį, iškart pagalvoji — o koks didelis vyras. Tiesiog pirmas žodis, kuris šauna į galvą. Didelis.
Timas/Merkys turi svarbų projektą — paleidinėja lietuviškus vitaminus “Tik protingiems vyrams.” Sutapimas — Užkalniui irgi siūlė dirbti su vitaminais… KONKURENTAI. Bet Užkalnis atsisakė, nes konkurentai nusamdė feministes fašistes, kad jos sukeltų skandalą per vitaminų pristatymą.
NIEKO NEPRIDĖJAU, BŪTENT TAIP VISKAS PARAŠYTA.
Užkalnis prisistato kovotoju prieš politiškai korektiškus maitvanagius ir pateikia veiksmų planą: keičiam renginio vietą ir datą, nusamdom gražių, mažai apsirengusių aktorių, kad patrauktų dėmesį nuo feminisčių ir — kozirių koziris — vitaminus pervadinam į “Vitaminai tik protingiems vyrams. Kad jie prilygtų moterims.”
Sprogstanti galva, Štrauso gabalas iš Kosminės odisėjos, švenčiausios mergelės Marijos ašaros.
Timas, tiksli citata, “Sėdėjau netekęs žado. Planas buvo puikus, bet kaip man jį parduoti tai bendrovei, kuri pasamdė mane?” (Koks tikroviškas rašytojo sakinys. Juk visi taip kalbame: “Labas moterie, su kuria gyvenu, einu į tą darbą, kurį dirbu.”)
Užkalnis sutvarko net ir tai! Susiskambina su “bendrove, kuri pasamdė”, liepia Timui/Merkiui važiuot į Palangą, kur jis susitiks su **vitaminų direktoriumi**. Ar jis Faustos namų darbus inkorporavo į knygą?
Dar geriau — ar Užkalnis parašė grožinės literatūros kūrinį, kuriame sau davė superagento guru stratego vaidmenį ir už pagrindinį veikėją išsprendė jo problemas?
Aukštosios literatūros šedevras. Faulkneris po velėna pravirko suvokęs, kad jį pamirš, o Užkalnio amžinosios frazės lydės žmoniją iki tolimo jos saulėlydžio.
Iš trijų pagrindinių veikėjų, du yra Užkalnis, trečia Aistė, kuri turi dvi savybės: graži ir klausia ar nuryti sėklą.
“Aistė gulėjo ant lovos visiškai nuoga, tik su prisegamomis kojinėmis, susirišusi plaukus, kaip man patinka, į garbanotą uodegą, susikėlusi kojas aukštai ant pagalvių ir ilgais pirštais glostinėjo savo meilės korį, lyg bandydama jį nublizginti.”
Meilės korys nušvito man ir tau, aš stebiuosi kokį lobį atradau.
Kol Aistė Timui čiulpia, jis telefonu kalba su Zuoku (knygoje Arūnas Cuokas, laimėjęs rinkimus prieš Merigijų Šabašių, juokinga, kai iškraipo vardus) ir sutaria jam dirbti, tada baigia.
Aistė, “Kaip norėtum, kad nuryčiau — ar kad man nubėgtų per smakriuką, kaip tau patinka? Kaip blogai išdykėlei?”
Timas apakęs, “tokių dalykų nebūna Anglijoje”. Gerai gavęs pisti nusprendžia likti Lietuvoje.
Pabaiga.
Tai vargiai knyga. Neskubėdamas perskaičiau per 4 valandas (daugiausiai ant tūliko, buvo gaila tikro laiko). Padaryta viskas, kad knyga atrodytų kuo storesnė: puslapiai neperšaunami, šriftas akloms močiutėms, kiekvienas sakinys ištemptas, nesibaigiantis, prifarširuotas būdvardžiais, ištęstas, ar jau sakiau ištemptas?, Aistė graži, prieš dvi eilutes reikėjo baigt rašyti, va toks jausmas.
Tekstas vietomis tiesiog nachuj: “Paskutinę sekundę ji pamatė ant žemės išsitiesusį Vainikį ir bandė peršokti jį, bet paslydo viena koja ant gleivėto ir kruvino Vainikio danties, kuris suveikė kaip maža žaislinė mašinėlė filme “Vienas namuose”, kur ant tokių mašinyčių pargriuvo plėšikai.”
Nerangu, nesiskaito, galima trumpint per pusę: “Ji bandė peršokti Vainikį, bet paslydo ant jo kruvino danties, kuris suveikė kaip žaislinė mašinėlė iš “Vienas namuose””.
Vargina kartojimas. Pristato veikėją, po penkių puslapių pristato vėl. Jei draugas iš Irano, gyvenęs JAV, tai kiekvieną kartą jam pasirodžius, sužinai, kad jis iš Irano, gyvenęs JAV.
Knygos turinys mišrainė, atskirų fragmentų nejungia nei siužetas, nei tematinė linija, nei jausmas. Nėra dramos, konflikto, humoro, nebent pravardžiavimasis skaitosi. Veikėjai neplėtojami, Timas neturi vidinio pasaulio, nučiulptas sunkiai supranta, kad Lietuvoje geriau. Tai kūrinys be žanro.
Arba, kaip rašo leidėjas Obuolys, “Užkalnio fantazijų pasaulyje pinasi seksas, prievarta, pramogų pasaulio tuštybė ir kandus humoras.”
Pabaigai, penkios citatos. (Manrods Užkalnis turi kažkokią problemą su moterimis.)
PENKTA APIE MOTERIS
“Mergina nebuvo stora, tiesiog dideliems papams buvo dviem dydžiais per maža liemenėle, kurią ji nusipirko, nes galvojo, kad tokiu būdu jos papai atrodys mažesni.”
KETVIRTA APIE MOTERIS
“Viena iš priežasčių, kodėl daugelyje įmonių tiek moterų dirba buhalterijose, yra ta, kad jos visos turi kuo daugiau plakti liežuviais, kiek kas uždirba, viena kitai ir visiems aplinkiniams, kurie tik klausosi.”
TREČIA APIE MAMONTOVĄ, VISIŠKAI IŠ ORO
“Lietuviai labai mėgsta sakyti, kad jiems patinka Andrius Mamontovas. Aš, tai yra Merkys, irgi jį mėgstu, kadangi šiek tiek pažįstu: jis yra mąslus ir geranoriškas, ir užsidaręs, ir niekam nenori blogo, tačiau ar man patinka jo muzika? Nežinau, bet negali būti bloga muzika to, ką taip dievina visi šalies gyventojai.”
ANTRA APIE RAČĄ
Palangoje, liūdnoje galios fantazijoje Timas/Merkys/Užkalnis susiduria su Sraču (juokinga, kai iškraipo vardus). Perpasakoju išrinkęs VISUS dialogus ir kelis aprašymus:
Timas stovi Basanavičiaus gatvėje, žiūri į marozus.
Sračas jam sako, “Ko žiūri, ką, bliat?” Pakartoja, “Ko žiūri?”
Timas, “Eik nachui.”
Sračas, “Tu čia man? Tu bliat, ką, čia man?”
Timas, “Tau, urode. Pakartoti? Neišgirdai?” Įsidrąsina. “Ateini čia, nuopisa. Kažko norėjai? Su tavim kalbu, gandone.” Aplinkos aprašymas: “Praeiviai nekreipė jokio dėmesio, tik praeinančių nepilnamečių šliundrų pulkelis springdamos žvengė iš savo pačių juokų ir aptarinėjo, kiek vakar kuri nusmaukė nepažįstamų pimpalų.”
Timas prieina, “Netikėtai ir staigiai trenkiau dešine jam iš apačios į smakrą, kaire iš šono į svyruojančią kaip supuvęs moliūgas galvą ir spyriau į kelį taip, kad jis sukosėjo ir susmuko inkšdamas.”
PIRMA APIE BAČIULĮ
“Bačiulis buvo iš kviestinių žvaigždžių, maža to, mes numatėme pasinaudoti jo įtaka, kad vitaminus parduotume ir kariuomenei.” Čia būtų viešųjų pirkimų įstatymų pažeidimas, tik tiek.
Share this post